Šiame fiziniame kūne liūdesį ir laimę gali patirti tik du dalykai. Tai yra siela ir Dievas. Mūsų protas, akys, liežuvis, ausis, nosis, oda ir t.t. yra įrankiai žmonėms. Tai nepatiria nei gero, nei blogo. Tos galūnės yra sielos įrankiai patirti gėrį ir blogį. Tokie įrankiai kaip akis, nosis, ausis, protas ir tt neturi žinių. Tai tarsi negyvi dalykai. Negyvi dalykai negali jaustis gerai ir blogai. Neturėtume sakyti, kad smėlis tampa laimingas, nes smėlis yra negyvas dalykas; ji neturi žinių patirti gera ir bloga. Taigi neturėtume sakyti, kad mano protas laimingas. Nes protas yra mūsų įrankis. Įrankis nieko nepatiria.
Žmogaus pastatytas namas, pagamintas iš smėlio, cemento ir pan. Namas nieko nepatiria, nes yra negyvas dalykas. Namuose gyvenantis žmogus išgyvena gera ir bloga. Taigi Dievas mums pastatė nedidelį namą, kuriame gyventume, kuris vadinamas žmogaus kūnu. Žmogaus kūnas nieko negali patirti. Siela, esanti kūno viduje, gali patirti malonumą ir liūdesį. Taigi turime žinoti, kad tik siela turi žinių, kurias galima patirti. Žmogaus kūne yra įrankių, pavyzdžiui, galūnių, padedančių žmonėms. Taigi įrankiai negali nieko patirti. Kai verkiame, mūsų akys ašaroja, o ne mūsų stiklas.